Trejus pastaruosius metus labai nuoširdžiai buvau pasišventusi kūno kalbos analizei ir turiu pripažinti, kad man tai net labai patiko. Per trejus metus atradau labai daug, dar daugiau supratau ir pažinau, todėl galiu drąsiai teigti, kad kūno kalba yra tikrai galingas ginklas.
Mums visiems į pasąmonę įstrigęs supratimas, kad ginklu galima ir žmogų nužudyti, bet ginklas nelygus ginklui. Pastarasis gali ne nužudyti, bet padėti geriau suprasti, su kuo šiuo metu bendrauji ir kaip jis/ji bendrauja su tavimi – ar bent lašelis tiesos yra saldžiuose žodžiuose? Pradėkime nuo prisiminimų apie situaciją, kuomet kalbiesi su pažįstamu ar menkai pažįstamu žmogumi, kuris tau taip gražiai viską pasakoja, kloja kelią rožėmis, o pasibaigus pokalbiui susimąstai: „Ar tik jis man nepamelavo?“ arba „Man atrodo, čia kažkas ne taip“. Deja, taip nutiko aibei žmonių, tarp jų ir tau, ir man. Kodėl?
Žmonės jau daugiau kaip milijoną metų bendraudami naudoja kūno kalbos priemones, tačiau tik pastaraisiais dešimtmečiais imta moksliškai tyrinėti neverbalinio bendavimo ypatumus. Manau, per porą dešimtmečių ši sritis bus iš naujo „atrasta“ visame pasaulyje ir neverbalinio bendravimo reikšmė bei įtaka žmonių tarpusavio santykiuose taps privaloma formaliojo išsilavinimo dalimi. Dar 1971 metais (šiek tiek teorijos) buvo skelbiami Luisvilio universiteto (JAV) profesoriaus Rėjaus Birdwhistel‘io atliekamų tyrimų rezultatai, kurie nustatė, jog didžiausią informacijos kiekį žmogus žmogui perduoda kaip tik gestais, pozomis ir tarpusavio padėties bei atstumų manipuliacijomis. Štai kodėl nutinka taip, jog pasibaigus pokalbiui mes nesuprantame, teisybę sakė ar melavo pašnekovas.
Žmonės jau daugiau kaip milijoną metų bendraudami naudoja kūno kalbos priemones, tačiau tik pastaraisiais dešimtmečiais imta moksliškai tyrinėti neverbalinio bendavimo ypatumus. Manau, per porą dešimtmečių ši sritis bus iš naujo „atrasta“ visame pasaulyje ir neverbalinio bendravimo reikšmė bei įtaka žmonių tarpusavio santykiuose taps privaloma formaliojo išsilavinimo dalimi. Dar 1971 metais (šiek tiek teorijos) buvo skelbiami Luisvilio universiteto (JAV) profesoriaus Rėjaus Birdwhistel‘io atliekamų tyrimų rezultatai, kurie nustatė, jog didžiausią informacijos kiekį žmogus žmogui perduoda kaip tik gestais, pozomis ir tarpusavio padėties bei atstumų manipuliacijomis. Štai kodėl nutinka taip, jog pasibaigus pokalbiui mes nesuprantame, teisybę sakė ar melavo pašnekovas.
Stiprinant tikėjimą neverbaline komunikacija buvo atlikta dar daugiau tyrimų, kurie įrodė, kad iš žodžių mes gauname tik 7 proc. informacijos. 93 proc. informacijos gauname iš kūno kalbos bei balso intonacijos. Juk ne veltui vilkas suplonindavo balsą kalbindamas Raudonkepuraitę užsukti pas jį į svečius.
Deja, turiu nuvilti vyrus bei pasveikinti merginas/paneles/moteris su tuo, jog me esame daug labiau nuovokesnės ir pastabesnės. Beje, šį „talentą“ patobulinam augindamos vaikus, kai tuo tarpu dažnas vyras praleidžia daug ką pro akis. Paklauskime moters, kodėl vaikas verkia, ir ji tikrai supras, ar jam skauda, ar jis alkanas. Tačiau paklausus vyro, kas yra vaikui, jis atsakys: „Vaikas tik verkia, paverks ir nustos“. Ypatingai liūdna pasidaro, kai nušviečia dangus supratus, kad vyrams ir mūsų flirto ne visuomet išeina suprasti, nes mes turime daugiau nei kelias dešimtis flirto signalų, o vyrai vos dešimtį. Džiugina tik tai, kad vis tik vyručiai to išmokti taip pat gali.
Pradžios pabaigai, noriu priminti, kad mes esame tokie protingi, jog galime išmokti atspėti apie ką žmogus tuo metu kalba negirdėdami žodžių, nes vidutinė sakinio trukmė užima vos dvi su puse sekundės, o virš 65 proc. informacijos pateikiame neverbaliniu būdu. Ar kūno kalba tikrai galingas ginklas?
No comments:
Post a Comment